Kišeninis šuniukas. Visada norėjau šuns. Sakydavau, kad turėsiu tik didelį šunį, ką čia su tuo mažiuku… norėjau didelio vokiečių aviganio! Bet tėvai neleido nei mažo nei didelio.

Kai man buvo maždaug 21-eri, pradėjau gyventi su vaikinu. Pradėjau žiūrėti Facebooke juokingus video apie čihuahua veislės šuniukus ir galvodavau: „nu šitie tai kvailiukai, kas čia per šuo, toks mažas, nei paniurkysi nei ką…“ Kišeninis šuo ir nieko daugiau.

Kai sužinojau, kad mano vaikino artimieji augino du čihuahua šuniukus, nusprendžiau nuvažiuoti juos aplankyti. Kai pamačiau – viskas, keliai sulinko. Išsilydžiau, atsisėdau ant kilimo, o jie mane apspitę šokinėjo ir žaidė… Nuo tos akimirkos supratau, kad tai yra nuostabūs, protingi bei žaismingi šunys. Jie sugriovė stereotipus apie „kišeninius šunis”. Nuo to laiko nenustojau apie juos galvoti… Karts nuo karto vis juos aplankydavau, bet to negana. Norisi juk savo! Po metų gavau pliušinį čihuahua žaisliuką nuo savo vaikino. Dar po metų į mano namus atkeliavo tikras čihuahua.

Pirmasis susitikimas. Vieną dieną, prieš pat Kūčias, atrakinu namų duris. Žiūriu – stovi vaikinas su draugu, o iš už kampo stovi dvi mažos, baimės kupinos akys. Žiūri į mane. Atsisėdau ant žemės ir pradėjau verkti iš džiaugsmo… Ten stovėjo mano Jackas. Nedrąsus ir kuklus. Tos akimirkos nepamiršiu niekada.

Atsakingas šeimininkas. Turi rūpintis savo augintiniu ir visiškai prisiimti atsakomybė už jį. Vien tik meilės neužtenka, kad ir mažas šuo, jis reikalauja daug dėmesio. Svarbiausia, šeimininkas turi skirti pakankamai produktyvaus laiko.

Smagiausias prisiminimas. Jackas išsigandęs fejerverkų išsinėrė iš pavadžio ir pabėgo… prasibastė pusantros paros. Tačiau geriausias šios istorijos dalis, kad Jackas pats surado kiemą, net laiptinę, tik aukštus sumaišė. Bet grįžo sveikas ir lyg niekur nieko įbėgo į namus, į savo narvelį, pažiūrėjo maisto indelį ir laimingas lakstė po namus.

Turėdama Jacką žinojau, kad jie nėra kvaili šunys, bet šis įvykis buvo visiems įrodymas, kad čihuahua nėra tik „kišeniniai šuneliai“, kurie nieko nesugeba. Pasiklysti mažam šuneliui rajone, kuriame niekad nėra buvęs ir sugrįžti namo, didelis iššūkis! Bet jis jį įveikė.

 

Jei šuo galėtų kalbėti. Jeigu Jackas galėtų kalbėti, jis sušuktų „FOOOOOD!“

Jackas. Jackas energingas šuo – mėgsta būti lauke, o ypač patinka mėgautis saulės spinduliais. Bet ką padarytų dėl maisto. Suėdęs savo porciją, visada prašo DAR.

Jackas yra smalsus, bet po pabėgimo pasidarė baikštus, išgirdęs garsesnius garsus bėga slėptis. Vis dėlto dievina žaisti su kalytėmis, o su patinais nesutaria, kaip ir su vyrais. Jam geriausia kompanija yra merginų, o jeigu dar palepina skanukais, tai Jackui yra rojus. Jackas neišrankus – mėgsta žaisti su lauke rastais daiktais, pavyzdžiui, kankorėžiais, kamštukais.

Vaistas nuo migrenos. Man dažnai būna migrenos priepuoliai. Tokiomis akimirkomis aš galiu tik gulėti. Net mirksėjimas yra skausmingas. Išjungiu visur šviesas, susiriečiu į kamuoliuką ir guliu po  pledu. Nors Jackas dažniausiai guli savo guole arba šalia ant sofos, kai būna migrena, jis jaučia, kad man kažkas ne taip. Tada visada ateina,  palenda po pledu arba susirango šalia. Pasižiūri į mane, ramiai atsidūsta ir miega. Jis būna toks ramus – nuo jo sklinda begalinė šiluma. Nors skausmas išlieka, bet dėmesys nusikreipia, kai šalia būna Jackas. Jis lyg sugeria blogas mintis, blogą nuotaiką. Tada, šiek tiek pailsėjusi, visada jį išvedu į lauką ir duodu obuolio ar morkos gabaliuką dovanų.

Sulaužyti stereotipai. Jackas pakeitė mano nuomonę apie šunis. Pradėjau domėtis ir kitomis veislėmis, pradėjau stebėti žmonių ir šunų elgseną viešose vietose. Supratau, ką ankščiau darydavau ar galvodavau ne taip apie šunis bei jų šeimininkus. Pakeičiau nuomonę apie antsnukius, trumpus pavadžius ir kitus dalykus. Supratau, kad tai viskas dėl augintinio gerovės, kad tam yra svari priežastis – auklėjimas, dresavimas, socializavimas. O prioritetai atsiradus šuniui smarkiai pasikeitė. Visada pusryčiaudavau pirmoji, imdavausi veiklos. Atsiradus šuniui viskas pasikeitė. Pirmiausia – Jackas išvedamas į lauką, pašeriamas, ir tik tada laikas sau. Kartais net sau kažko neperki, kad galėtum nupirkti geresnio maisto Jackui.

Pasakysiu atvirai – pačioje pradžioje, kol neturėjau jokių įgūdžių, šuo užsilipo man ant galvos. Buvo lepintas per daug. Laikui bėgant viskas atsistojo į vėžes, nes išmokau tinkamai elgtis su juo bei auklėti ir mokinti komandų. Svarbiausia – viskas su saiku ir meile.

– Gabrielė.

Norite papasakoti savo istoriją? Susisiekite su mumis

Jei norite, kad ir jūsų keturkojo istorija atsidurtų čia, trumpai papasakokite apie save ir savo augintinį, o mes jums atsiųsime daugiau klausimų!