Pirmasis susitikimas. Mano ir mano gyvenimo šuns istorija prasidėjo seniai – prieš 14 metų miške radom mažiuką, ir kaip po 13 metų po rentgeno nuotraukos paaiškėjo, su kulka nugaroje šuniuką. Greičiausiai kažkas norėjo atsikratyti našta.

Vikis į mano gyvenimą atėjo netikėtai – visiškai neplanavome turėti šuns, juo labiau, kad man tuomet buvo tik 9 metai – aš dar nesupratau, kaip teisingai auginti šunį. Bet mes augome kartu ir mokėmės vienas iš kito – galiausiai supratome vienas kitą iš žvilgsnio, rankos judesio – niekada jo nemokiau tokių komandų, kaip „lik, palauk, eikš su manim“. Tai atėjo savaime. Aš ir pati puikiai jį perprantu – žinau, kada jam prastesnė diena, kada jis pavargęs, o kada jis nori dar truputėlį pasivaikščioti. Turbūt tai mane nustebino labiausiai – kokie šunys yra protingi, koks gilus gali būti abipusis vienas kito supratimas net tada, kai tu esi dar tik vaikas, neturėjęs tokios patirties su gyvūnu.

Kelrodė žvaigždė. Jis ir buvo priežastis, kodėl įstojau į veterinariją – labai norėjau padėti tokiems, kaip mano šuo. Visada mylėjau gyvūnus, bet anksčiau negalvojau apie tai, kad galėčiau juos gydyti. Bet kai pati supratau, koks džiaugsmas apima, kai tavo šuo išsikapsto iš beviltiškos padėties veterinarų dėka, norėjau tą džiaugsmą kitiems suteikti ir aš. Žinoma, nebuvo lengva. Kai galiausiai teko išvykti į Kauną mokytis ir palikti Vikį vieną namie visai savaitei, kiekvieną kartą išvažiuojant plyšdavo širdis. Jis ne tik mano šuo – jis mano ramybė ir, kaip kartais pagalvoju, pati didžiausia gyvenimo dovana.

Prioritetai. Pats pirmas dalykas, kurį mane Vikis išmokė, buvo atsakomybė – kiekvieną dieną, nesvarbu, koks oras, tris kartus visada einame pasivaikščioti. Vizitai pas veterinarą, kurie šiuo metu ne retesni nei kas dvi savaites. Mano gyvenimas ėmė suktis apie jį – pati to nesuprasdama, niekada neplanuodavau ilgesnių nei penkių dienų kelionių – Vikis beveik nieko neėsdavo, kai manęs ilgai nebūdavo namie. Ir dabar, po tiek metų, aš tikrai nieko nekeisčiau. Šita atsakomybė savo šuniui tikrąja to žodžio prasme pakeitė mano gyvenimą.

Pamokos. Vikis, visada būdavęs gana ligotas šuo, išmokė mane nesavanaudiškumo – taip, dažnai tingisi tą valandą laiko važiuoti iki veterinarijos klinikos, taip, sunku tamsoje eiti ieškoti savo durniuko, ketverių metų šuns, kuris nusprendė apibėgti visas aplinkines miesto paneles, bet turėdamas šunį tu privalai būti atsakingas. Privalai suprasti, kad nuo tavęs priklauso tavo šuns gerovė.

Jei Vikis galėtų kalbėti. Ką pasakytų, jei galėtų kalbėti? Mano akyse susitvenkė ašaros. Ko gero, labiausiai norėčiau išgirsti, kad aš jam suteikiau bent pusę tiek, kiek jis davė man.

Kovotojas. Mano ypatingas šuo pradėjo senti. Užpuolė ligos – 2 kartus sirgo babezioze, bet pasveiko. Metus laiko kovojome su silpnomis kepenimis. Vienu metu galvojau, kad nebesusitvarkysime – bet Vikis vėlgi kovojo. Gyvenimas bėgo toliau. Vikis paseno. Užpuolė liga, kurios net jis nebegali įveikti – pradėjo silpti širdis. Po metų gydymo vaistais, jie pradeda nebeveikti. Žinau, kad mums liko nebe daug.

Dabar mano ypatingam šuniui jau 14 metų – atrodo, per tiek metų jau nieko naujo apie jį neatrasi. Bet vėlgi – vis išmokstame naujų komandų, o prieš mėnesį supratau, kad jis dievina morkas! Jis kiekvieną dieną mane moko džiaugtis mažais dalykais – dar vienas pasivaikščiojimas, dar viena kelionė kartu – neseniai pirmą kartą Vikis pamatė jūrą! Pasitikome dar vieną, jau keturioliktą, pavasarį drauge.

Šuo ir senatvė. Turėti seną šunį nelengva – neišvengiamai ateis tas momentas, kai prasidės ligos, sušlubuos sveikata. Padidės išlaidos – vaistai, specialus maistas, nuolatiniai apsilankymai pas veterinarus. Ko gero, sunkiausia yra širdgėla, kuri lydi tave paskutiniais gyvenimo su šunimi metais. Tačiau Vikio senatvė – tuo pačiu ir pati gražiausia ir labiausiai apdovanojanti gyvenimo dalis. Tose seno, jau prastokai matančio šuns akyse matai begalinę meilę ir atsidavimą, matai dėkingumą, ištikimybę ir begalinę išmintį, kurią padovanoti tau gali tik jau nugyvenęs ilgą gyvenimą šuo. Matai visą savo gyvenimo kelionę su juo.

Dienos, pilnos džiaugsmo. Ir netgi dabar, kai Vikį jau turiu užnešti laiptais ar į kalną, kai einame pasivaikščioti, kai nebegaliu jam leisti bėgioti, kiek jis nori, kai nebegalime žaisti kamuoliuku, jis kiekvieną dieną suteikia man daugiausia džiaugsmo. Kiekvieną rytą jis žadina savo šlapia nosimi, kiekvieną dieną jis vis dar atneša man savo mėgstamiausią žaisliuką, kiekvieną dieną noriai suėda savo vaistus ir vis dar taip pat džiaugsmingai šokinėja, kai pasakau, kad laikas eiti pasivaikščioti. Ir kiekvieną kartą, kai groju pianinu, jis vis dar atsigula šalia, tarsi klausydamasis. Ko gero, mintyse žinau, kad groju būtent jam.

Vikis. Apie Vikį galėčiau pasakoti ir pasakoti – apie jo švelnumą su vaikais ir mano katėmis, apie tai, kaip grįžus namo jis visada pasitiks mane atnešdamas savo mėgstamiausią žaisliuką. Vikis dievina obuolius ir morkas! Jei anksčiau, kai buvo mažiukas, buvo sunku įsiūlyti bet kokį maistą, tai dabar vogs viską, kas valgoma – kažkada užšoko ant stalo ir suėdė visus 4 ant jo padėtus kepsnius (jis pats sveria tik 10 kg!). Visos šiukšliadėžės visada turi būti saugiai paslėptos – radęs progą, jis visuomet nuspręs po jas pasižvalgyti. O šiaip jis – tobulas šuo. Auksinis, kaip aš jį vadinu. Mama sako, kad tai vienintelis išties geras gyvūnas mūsų namuose (dar kartu gyvena 3 katės). Proto turi tiek, kad net kartais nesitiki – jau net nebežinau, ko jį galima išmokyti, atrodo, moka visas įmanomas komandas, moka atsidaryti visas duris, netgi paprašius atneša man kojines!

Gražiausias prisiminimas. Koks mūsų smagiausias prisiminimas kartu – negaliu atsakyti. Kiekviena diena su mano šunimi yra kažkuo ypatinga. Kiekvieną kartą jis mane kažkuo nustebina – savo protu, savo gerumu, savo begaline meile. Ir tai tik labai nedidelė dalis apie mano 14 metų su ypatingu šunimi – ko gero, galėčiau parašyti visą knygą. Vikis – mano gyvenimo šuo. Visada toks buvo – nuo pat pirmos minutės, kai parsinešėme jį namo kartoninėje dėžėje ir jis iškišo savo juodą snukutį pasisveikinti, iki pat dabar – jo gyvenimo saulėlydžio.

Šunys gyvena per trumpai – kiekvieną dieną man plyšta širdis, kad man su juo liko jau nedaug. Bet per savo trumpą gyvenimą jie duoda mums tiek, kad atrodo, mes jiems niekad negalėsime tiek duoti. Mylėkime savo šunis, mylėkime juos ir kai lengva, ir kai sunku. Stenkimės jiems duoti tiek, kiek jie duoda mums. Stenkimės būti jų verti.

– Jomantė.

Nori papasakoti savo istoriją? Susisiekite su mumis

Jei norite, kad ir jūsų keturkojo istorija atsidurtų čia, trumpai papasakokite apie save ir savo augintinį, o mes jums atsiųsime daugiau klausimų!