Pirmasis susitikimas. Praėjusių metų kovo penkiolikta. Dieną pamenu puikiai, nes tai buvo mano gimtadienio išvakarės. Dar mokiausi 12 klasėje, gyvenau su tėvais. Jau nuo tada labai aktyviai stebiu pamestų, dovanojamų ir kitaip likimo nuskriaustų gyvūnų likimus, seku visus skelbimus. Ir tą dieną visai netikėtai pasirodė skelbimas – apie priglaustą šunį, visai netoli mano namų. Privalėjau sužinoti šio šuns likimą. Susisiekiau su moterimi, priglaudusia šunelį. Pagrindinis sakinys, privertęs mąstyti greitai buvo: „jei neatsiras, kas paims, rytoj vežu į prieglaudą“.

Baimė. Kai su mama nuvykome susipažinti su kalyte, ji vis dar slėpėsi pas ją kieme. Moteris papasakojo,
kaip vaikai matė, kad automobilis pristojo (tačiau nesustojo iki galo) ir nurūko, o stovėti liko tik pasimetęs šuo.

Kalytė buvo tokia baikšti, o kai kvietėme eiti link automobilio, prasidėjo visi linksmumai. Kalytė krito ant žemės, vertėsi ant nugaros ir nei žingsnio toliau. Po gero pusvalandžio sėdėjimo su ja ant žemės ir bandymų įkalbinti eiti pirmyn į automobilį pavyko įsodinti tik pakėlus ant rankų. Namie Aiką pasitiko mūsų katinas ir kitas šuo. Žinoma, viskam reikėjo nemažai laiko, tačiau visi trys dabar yra patys geriausi draugai ir vienas be kito niekur neina (net jei bando pabėgti iš namų – tai daro kartu).

Atsakingas šeimininkas. Norint būti atsakingu šeimininku neužtenka mylėti šuns ir auginti jį kaip „couch potato“ (ang. bulvė ant sofos), nereikia pakloti jam po kojom viso pasaulio. Reikia žinoti jų anatomijos ir fiziologijos pagrindus, kuriais remiantis suprasi, kiek ir kokio fizinio aktyvumo reikia tavo šuniui. Svarbiausia – mylėti jį, vestis su savimi visur, kur tik gali, suteikti visą reikiamą pagalbą susirgus. Svarbiausia, iškilus problemai nesirink lengviausio varianto – neišmesk kaip daikto. Manau tai yra svarbiausias atsakingo šeimininko bruožas, pasiėmus šunį prisiimi ir atsakomybę, lyg pažadą, kad rūpinsies iki pabaigos.

Geriausias prisiminimas. Smagiausias prisiminimas turbūt kelionė prie jūros. Sunku nupasakoti tą vaizdą, jos reakciją. Prireikė poros minučių atsigauti iš sąstingio pamačius jūrą, po to labai ilgai pažindinosi su vandeniu ir smėliu. Visuomet keliauja kartu su kitu šeimos šunimi, tad buvo daug gaudynių ir linksmybių. O visa kelionė namo – pramiegota.

Pabėgimas. Kartą pabandėme Aiką paleisti miške. Pradžioje ji vis lakstė mažajam mūsų šuniukui iš paskos, viskas buvo šaunu, kol supratome, kad ji tolsta ir visiškai nebekreipia dėmesio į šaukimus. Pavyti nebespėjau, tad teko laukti. Pradėjo temti, laukėme penkias valandas, širdis neleido važiuoti namo ir grįžti kitą dieną. Galvojome, kad jei grįš į tą pačią vietą ir mūsų neras, tada jau nežinia, kur patrauks. Sėdėjome, vaikščiojome, šaukėme, švilpavome. Žinoma, išalkome. Ir kaip jūs manote – atsirado maistas, atsirado ir šuo. Po 6 valandų širdies skausmo pagaliau parėjo.

Mėgstamiausias žaisliukas. Viskas, kas cypia, ją varo iš proto, gerąja prasme. Deja, nepavyko dar rasti žaislų, kurie ištemptų ilgiau nei mėnesį.

Daugintojai. Visą savo gyvenimą nuo pat mažų dienų skyriau nuskriaustiems gyvūnams. Mūsų šalies prieglaudos perpildytos, daugybė gyvūnų išmetami iš namų, tačiau vis dar atsiranda ieškančių „veislinio pigiau“. Tai yra siaubinga. Suprantu, kad yra norinčių tam tikros veislės šunų, tad jei tikrai to norisi ir esi atsakingas šeimininkas, vadinasi, gali paieškoti ir veislynuose. Jei norisi pigiau, tikrai vertėtų paieškoti prieglaudose. Niekada nesupratau žmonių sakančių, kad dideli šunys nepripranta naujuose namuose. Priglaudėme Aiką, kai jai buvo treji-ketveri metai ir niekas niekada negalėtų pasakyti ar atskirti – ji buvo nuo mažens pas mus auginama ar dar tik metus. Su kitais augintiniais sutaria puikiai, klauso visų komandų, myli visus šeimos narius be jokių išimčių.

Kai šuo atsirado mano gyvenime. Nuo mažų dienų gydžiau paukščiukus, parneštus katino, šėriau benames kates, vedžiojau kaimynų šunis. Tad mano rutina visada buvo susijusi su gyvūnais. Ir tai yra nuostabu – niekada nebetenka keliauti vienai, nei pasivaikščioti, nei aplankyti lankytinų vietų, pažintinių takų ar piliakalnių, nei prie jūros ar į mišką.

Patarimas, norintiems priimti naują šeimos narį. Svarbiausias dalykas – apsispręsti, ar tikrai esi pasiryžęs skirti ateinančius 15 metų tam gyvūnėliui ir suteikti viską, ko jam reikės: meilės, dėmesio, laiko pasivaikščiojimams ir dresūrai, ar galėsi skirti pinigų kai jo sveikata sušlubuos, ar tikrai rasi išeitį, jei šeimoje atsiras vaikai.

Jei Aika galėtų kalbėti. Žinant jos charakterį ir tai, kokia jautri siela ji yra, man nereikia, kad ji ką nors pasakytų. Aš žinau, kad mes pakeitėme jos gyvenimą (nemanau, kad ji būtų išgyvenusi prieglaudoje), tad man tai svarbiausia. Tikiuosi, kad ji net nepamena tų dienų, kad ir kokios jos buvo iki atkeliaujant pas mus ir tikiuosi, kad ji yra laiminga. Vizganti jos uodega – man didžiausias ir pats garsiausias jos tariamas AČIŪ.

                                                                                                                                                  – Gabrielė.

Norite papasakoti savo istoriją? Susisiekite su mumis

Jei norite, kad ir jūsų keturkojo istorija atsidurtų čia, trumpai papasakokite apie save ir savo augintinį, o mes jums atsiųsime daugiau klausimų!