Eglė ir Hugas – neeilinio pasakojimo herojai. Kai pūkų debėselis samojedas Hugas atkeliavo į Eglės namus, jis nežinojo, kad po metų jo kailis taps drabužių kolekcija. „Gera, naudojama vilna gaunama tik iš sveiko, laimingo šuns. Jei šuo gyvena blogai, jo gaunama vilna kandžiosis, bus šiurkšti ir nepanaudojama“, – tikina Eglė ir pasakoja, kad vilnos vėlimas ne tik padėjo suartėti su keturkoju, bet veikė terapiškai bei raminančiai.

1) Tavo užsiėmimas su Hugo – išskirtinis. Sukūrei drabužių kolekciją iš Hugo vilnos. Kaip kilo mintis imtis tokio projekto

Aš viską kartu darau su savo Hugu – mes einame net į paskaitas kartu, tad pagalvojau, kad savo mados dizaino studijų bakalaurinę kolekciją galėčiau irgi padaryti su Hugo pagalba. Sumąsčiau kurti drabužius iš samojedo vilnos, be to, mane visada domino ir medicina, tad norėjau šias dvi sritis apjungti. Šviesti visuomenę apie vilnos pritaikymą medicininiame lygyje.

2) Papasakok, kaip užsimezgė tavo ryšys su šunimis apskritai ar augai kartu su jais, ar įsigijai savo?

Nuo mažens augau kartu su šuneliu vardu Pūkis, kuris manęs visko išmokė – palaikyti tvarką namie, dalintis, rūpintis kitais. Taip pat kaime seneliai turėjo šunų, su kuriais žaisdavome, maitindavome ir vedžiodavome. Taip ir prasidėjo mano ir gyvūnų kelias, po to atsirado dar vienas šuo Hugas ir katinas Bosas.

„Per Valentino dieną ėjome į svečius tik pasižiūrėti šių šunelių, nes mama buvo griežtai prieš dar vieną šunį“

3) Dabartinis tavo šuo, Hugas – samojedas. Kaip išsirinkai būtent šią veislę?

Iš tiesų, iki Hugo atsiradimo nieko apie šią veislę nebuvome girdėję ar matę. Per Valentino dieną ėjome į svečius tik pasižiūrėti šių šunelių, nes mama buvo griežtai prieš dar vieną šunį. Kai atėjome, buvo likęs vienintelis Hugas, nedrąsiai pasislėpęs po lova. Bet vos tik mums atėjus Hugas išlindo ir, atrodo, išsirinko mus – net mama išsilydė prieš jo grožį. Nuo tada pradėjau domėtis veisle, jos ypatybėmis, dresavimu, priežiūra ir mityba.

4) Papasakok apie patį projektą – ką pavyko sukurti naudojant šuniuko vilną? Kokius atradimus padarei per tą kūrybinį procesą?

Pati pradžia buvo labai sunki, nes informacijos apie šuns vilnos apdirbimą tikra nėra daug. Jei užsiimi didmenine prekyba, vilną gali nuvežti į tam skirtas vietas, kad tau ją sukarštų, apdirbtų ir suverptų. Bet aš norėjau viską daryti pati, pajausti pačią vilną.

Tai pradėjau nuo vėlimo adatomis – nesigavo tobulai, nes samojedo plaukas švelnus ir slystantis. Vėliau bandžiau velti šlapiuoju būdu, tačiau vilna nesusivėlė tinkamai. Galiausiai atradau kitokį sprendimą – jau ant drabužių su adatomis primaišydavau lietuviškų avių vilną ir kelis drabužius suvėliau šlapiuoju būdu, taip pat primaišant kitą pluoštą. Darbas buvo tikrai varginantis, kai ne viskas gaunasi taip gerai, kaip nori. Vis dėlto sukūriau vienetinę,  pačios rankomis veltą drabužių kolekciją.

Šis pirmasis žingsnis man padėjo gilintis toliau, ieškoti naujų apdirbimo būdų ir panaudojimo variacijų. Kai įstojau į VDA tekstilės meno ir dizaino magistrą nusprendžiau atsigręžti į amatus, pradėti nuo pačios pradžios – nuo vilnos iššukavimo, karšimo, siūlų verpimo ir galiausiai audimo. Supratau, kad ne galutinis objektas yra svarbu, o pats procesas – man tai lyg meditacija. Susipažinau su daugybę įdomių žmonių, kurie mane supažindino su šiuo procesu, o aš juos supažindinau su šunų veislėmis ir skirtingu vilnų pritaikymu.

„Viskas prasidėjo nuo noro šviesti visuomenę apie šunis, jų naudą – ne daug žmonių žino, kad šuo turi vilną, kuri gali būti panaudota“

5) Kiek šuniuko vilnos panaudojai vienam produktui? Kiek jos ir kam užtenka?

Penkių drabužių modelių kūrimui prireikė apie 3-4 maišų vilnos. Buvau prikaupusi pati, bet pritrūkau, tai per samojedų forumą gavau iš dar vieno samojedo vilnos. Pati nuolatos šukuoju savo šunį ir iškart verpiu jo vilną. Taip pat dirbu kaip šunų kirpėja ir kai tik ateina samojedas išsimaudyti, iššukuoju jo švarią, plautą vilną ir turiu visą maišą. Iš jo gali gautis maždaug  30×40 cm medžiagos pluoštas.

6) Minėjai, kad būtent per vilnos vėlimą atrandi bendrystę su šunimi. Gal gali plačiau papasakoti?

Viskas prasidėjo nuo noro šviesti visuomenę apie šunis, jų naudą ir pastebėjau, kad ne daug žmonių žino, kad šuo turi vilną, kuri gali būti panaudota. Taip pat pastebėjau, kad daugelis tiesiog išmeta iššukuotą šuns vilną, kuri turi terapinių savybių ir malšina stresą.

Siekiu parodyti, kad augintinio vilna gali būti terapinis objektas, padedantis nusiraminti, ypač tiems žmonėms, kurie turi nerimo, panikos priepuolius, depresiją ar kitokių psichologinių, net ir fizinių problemų. Ryšis tarp žmogaus ir jo šuns turi gydomųjų savybių, bet šiandieniame urbanistiniame gyvenime, deja, mes ne visada ir ne visur galime vestis savo šunį.

Taip pat siekiu parodyti, kad rūpinantis šuns mitybą, sveikata, higiena ir jį šukuojant galima gauti ir naudos. Daug kam iš karto kyla klausimas ar tai vėliau netaps šunų išnaudojimu ir fermomis. Atsakymas – ne. Gera, naudojama vilna gaunama tik iš sveiko, laimingo šuns. Jei šuo gyvena blogai, yra neprižiūrimas, jo gaunama vilna kandžiosis, bus šiurkšti ir nepanaudojama.

„Ne į šunis požiūris pasikeitė, o į žmones. Supratau, kad labai daug žmonių myli šunis, tik bijo tai parodyti“

7) Kaip pasikeitė tavo požiūris į šunis per šį kūrybinį procesą?

Tik dar labiau pamilau savo šunį ir savo ateitį labiau susiejau su šiais gyvūnais. Baigiau kirpėjų kursus, kad dar geriau suprasčiau apie jų kailio priežiūrą, susipažinčiau su dar daugiau veislių (atradau tokias veisles, kur net nepagalvotum, kad iš jų vilnos galima verpti ir gauti švelnius siūlus). Gal net pasakyčiau, kad ne į šunis požiūris pasikeitė, o į žmones. Supratau, kad labai daug žmonių myli šunis, tik bijo tai parodyti.

Vis dar ne daug žino apie kaniterapiją ar kas yra šuo kompanionas, taip pat dar yra manoma, kad šuo yra laukinis, purvinas, nenuspėjamas gyvūnas. Šis kūrybos procesas man atvėrė akis ir sustiprino ryšį tarp manęs ir Hugo, aš jį suprantu geriau, o jis tapo dėmesingesniu ir švelnesniu šunimi.

8) Kokie artimiausi planai/projektai tavo galvoje kuriasi šiuo metu?

Planų labai daug – tai ir vasaros projektas sudalyvauti dizaino savaitėje, kur iš samojedo siūlų ausiu meninį objektą vitrinos kūrimui. Taip supažindinsiu visuomenę su samojedų veisle ir vilnos terapija. Toliau tęsiu darbą kaip šunų, kačių kirpėja.

Ir, žinoma, didysis planas – tekstilės magistras. Interviu ėmimas iš skirtingų socialinių grupių žmonių ir jų augintinių, jų gyvūnų vilnos verpimas, audimas ir meninių objektų kūrimas. Darbo tiek, kad tik spėk suktis. Taip pat tolimesnis planas, kai visiškai baigsis ekstremali situacija, savanoriauti ligoninėse su onkologiniais ir ilgai sveikstančiais ligoniais, vesti jiems „workshop‘us“ apie šuns vilnos verpimą, su savo šunimi, taip praskaidrinant jų dieną.

„Hugas visada žino kaip mane nuraminti, kai man blogai“

Visus projektus galvoju kartu su savo Hugu, be jo beveik niekur neinu ir tokia ateitis man patinka, atradau savo aistrą ir kelią. Hugas visada žino kaip mane nuraminti, kai man blogai. Ir pats išmoko prašyti pagalbos, kai to labiausiai reikėjo. Mūsų keliai neišskiriami, aš jį matau kaip daugiau nei tik šunį.

Norite papasakoti savo istoriją? Susisiekite su mumis

Jei norite, kad ir jūsų keturkojo istorija atsidurtų čia, trumpai papasakokite apie save ir savo augintinį, o mes jums atsiųsime daugiau klausimų!